1533 m. vasara

Ana nesutiko išleisti manęs vasarai į Hiverį, nes pati tikėjosi gimdyti rugpjūtį. Dvaras neišvyko į kelionę po Anglijos pilis, viskas vyko ne taip, kaip visada. Mane apėmė toks baisus apmaudas, kad vos galėjau ištverti viename kambaryje su seserimi, o turėjau sėdėti su ja kiekvieną dieną ir klausytis nesibaigiančių spėlionių, koks karalius bus jos kūdikis. Visi turėjo lauktis su Ana, turėjo jai nusileisti. Nebuvo nieko svarbiau už Aną ir jos pilvą. Ji buvo visa ko centras ir sėdėjo rankas sudėjusi. Tokioje maišalynėje dvaras negalėjo nieko nuspręsti, negalėjo niekur vykti. Henrikas neįstengdavo atsitraukti nuo jos net pamedžioti.

Liepos pradžioje Džordžas ir dėdė buvo išsiųsti pas Prancūzijos karalių kaip pasiuntiniai pranešti, jog netrukus gims Anglijos sosto įpėdinis, ir gauti pažadus bei įsipareigojimus, kad Pranciškus parems Angliją, jeigu Ispanijos imperatorius keršydamas už tetos įžeidimą imtųsi kokių nors veiksmų. Vėliau jie ketino susitikti su popiežiumi, kad Anglija pajudėtų iš aklavietės, kurioje atsidūrė. Nuėjau pas Aną dar kartą paprašyti, kad išleistų mane, kai tik atsiguls gimdyti.

— Noriu vykti į Hiverį, — tyliai pasakiau. — Man reikia pasimatyti su vaikais.

Gulėdama prie kambario švieslangio, lengvoje lovelėje, karalienė papurtė galvą. Nors langai buvo atlapoti, kad vidun pakliūtų nuo upės pučiantis lengvas vėjelis, ji vis tiek prakaitavo. Suknelė buvo kietai suveržta, krūtys, prispaustos korseto, nepatogiai išsipūtusios. Anai, netgi pasirėmusiai ant perlais nusagstytų pagalvių, skaudėjo nugarą.

— Ne, — nukirto ji.

Sesuo suprato, kad imsiu ginčytis.

— Oi, liaukis, — irzliai pasakė ji. — Ko net nereikėtų prašyti kaip sesers, galiu įsakyti kaip karalienė. Turėtum trokšti likti su manimi. Lankiau tave, kai buvai uždaryta.

— Ir pasisavinai mano meilužį, kai gimdžiau jo sūnų! — atrėžiau.

— Man taip liepė. Ir tu būtum dariusi tą patį, jeigu būtum mano vietoje. Man reikia tavęs, Mere. Nedrįsk išvykti, kai esi reikalinga.

— Kam tau manęs reikia? — paklausiau griežtai.

Ji išbalo.

— O jeigu aš mirsiu? — sušnibždėjo. — Kas, jeigu kūdikis (strigs, ir mirsiu gimdydama?

— Ak, Ana...

— Neerzink manęs, — suniurzgė ji. — Nereikia užuojautos. Noriu, kad liktum ir mane saugotum.

Padvejojusi paklausiau:

— Ką turi galvoje?

— Jeigu jie galėtų išsaugoti kūdikį nužudydami mane, neduočiau už savo gyvybę nė ožkos, — atšovė ji. — Verčiau turės gyvą Velso princą, negu gyvą karalienę. Kitą karalienę ras. O štai princai nesimėto.

— Nepajėgsiu jų sustabdyti, — išlemenau.

Ji žybtelėjo akimis.

— Žinau, kad esi mazgotė. Bet bent galėsi pranešti Džordžui, o tas prispirs karalių, kad mane išgelbėtų.

Anos niūrus požiūris į pasaulį privertė mane sustoti. Bet pagalvojau apie savo vaikus.

— Kai gims kūdikis ir atsigausi, aš išvyksiu į Hiverį, — iškėliau sąlygą.

— Kai gims, galėsi traukti nors ir į pragarą, — abejingai atšovė sesuo.

Neliko nieko kita, kaip tik laukti. Bet per karštymetį, kai, rodėsi, niekas nevyksta, iš Romos pasiekė grėsmingiausia žinia. Popiežius pagaliau priėmė nuosprendį, nepalankų Henrikui. Sunku patikėti — karalius bus atskirtas nuo bažnyčios.

— Ką? — perklausė Ana.

Tą žinią atnešė ledi Ročford, į perus pakelto Džordžo žmona Džeinė Parker. Ji visuomet būdavo pirmoji — kaip grifas prie maitos.

— Ekskomunikuotas. — Netgi ji atrodė apstulbinta. — Kiekvienas popiežiui ištikimas anglas privalo nepaklusti karaliui, — tęsė ji. — Ispanai gali įsiveržti į Angliją, ir tai bus vadinama šventuoju karu.

Ana buvo baltesnė už perlus ant kaklo.

— Nešdinkis, — staiga įsakė. — Kaip drįsti ateiti čia ir liūdinti karalienę?

— Kai kas sako, kad ji nėra karalienė. — Džeinė pasuko prie durų. — Ar tik karalius dabar jos nepames?

— Nešdinkitės! — surikusi nubėgau prie Anos, laikančios ranką ant pilvo — lyg norėtų apsaugoti kūdikį nuo baisios naujienos. Pažnaibiau jai skruostus, blakstienos suvirpėjo.

— Henrikas nepaliks manęs, — sušnibždėjo ji. — Kranmeris pats mus sutuokė. Karūnavo mane. To neįmanoma nepaisyti.

— Teisingai, — pritariau kaip galėdama tvirčiau, nors pati galvojau: „Taip, tikriausiai šią santuoką galima nutraukti, nes kas drįs nepaklusti popiežiui, kuris laiko rankoje dangaus raktus? Karaliui teks pasiduoti. O pirmiausia jis išduos Aną.”

— Viešpatie, kaip norėčiau, kad Džordžas būtų čia, — sudejavo Ana. — Kaip norėčiau, kad jis būtų namie.

Po dviejų dienų iš Prancūzijos grįžo Džordžas su panikos neslepiančiu mūsų dėdės laiškeliu. Jis reikalavo nurodymų, kaip toliau derėtis šios katastrofiškos krizės sąlygomis. Karalius nusiuntė Džordžą atgal į Prancūziją su įsakymu nutraukti visus sąlygų aptarinėjimus ir grįžti namo. Turėjome laukti ir žiūrėti, kas bus toliau.

Darėsi vis karščiau, buvo kuriami planai ginti Angliją nuo ispanų įsiveržimo. Kunigai pamokslavo sakyklose, sukdami galvas, kieno pusėje turėtų būti. Daug bažnyčių tiesiog užšovė duris: niekas negalėjo ateiti nei pasimelsti, nei išpažinti nuodėmių, nei palaidoti mirusiųjų ar pakrikštyti kūdikių. Dėdė Hovardas maldavo karalių leisti grįžti į Prancūziją ir prašyti Pranciškų įtikinti popiežių, kad panaikintų karaliaus ekskomunikaciją. Anksčiau niekada nemačiau jo tokio išsigandusio. O Džordžas, stipriausių nervų iš mūsų visų, visą dėmesį sutelkė į Aną.

Atrodė, kad nemirtinga karaliaus siela ir Anglijos ateitis jam buvo per daug miglotas reikalas. Vienintelis dalykas, kuo galėjo padėti, tai pasistengti, kad Anos pilve ramiai augtų kūdikis. „Tai mūsų garantas, — tyliai pasakė jis. — Niekas neužtikrins saugumo labiau nei berniukas.”

Brolis kiekvieną rytą sėdėdavo su Ana ant lovelės prieš švieslangį. Henrikui atėjus, brolis išeidavo, bet vos tik karalius palikdavo Aną, ji atsilošdavo į pagalves ir siųsdavo pakviesti Džordžą, tačiau niekada neparodė karaliui, kokią įtampą jautė. Liko žavinga kaip visuomet. Supykdyta karaliaus, nieko nelaukusi parodydavo savo charakterį. Tačiau niekada neparodė bijanti. Savo baimės neatskleidė niekam, tik man ir broliui. Henrikui tekdavo tik meilumas, žavesys ir flirtas. Netgi aštuntą mėnesį nėščia Ana mokėdavo taip įkypai pažvelgti, kad vyrui užimdavo kvapą. Aš stebėdavau, kaip ji šnekasi su karaliumi, ir mačiau, jog kiekvienas judesys, kiekvienas žodis buvo skirtas jam džiuginti.

Nieko stebėtina, kad Henrikui išvykus medžioti, Ana atsiguldavo ant pagalvių, paprašydavo nuimti gobtuvą ir nušluostyti kaktą.

— Man taip karšta.

Aišku, Henrikas medžioti jodavo ne vienas. Gal Ana ir buvo nuostabi, bet netgi baigiant dienas, kai buvo griežtai uždrausta gultis su vyru į lovą, karaliaus išlaikyti nepavyko. Henrikas atvirai flirtavo su ledi Margareta Stein. Ana netruko apie tai sužinoti.

Aplankęs vieną popietę karalius buvo sutiktas šaltai.

— Keista, kad drįsote pas mane pasirodyti, — sušnypštė ji nepasisveikinusi, kai karalius atsisėdo šalia ant lovelės. Henrikas apsidairė po kambarį, dvariškiai iškart pasitraukė toliau ir apsimetė apkurtę, o damos, sukurdamos karališkai porai iliuziją, kad jie vieni, nusuko galvas.

— Ponia?

— Girdėjau, miegate su kažkokia šliundra, — tarė Ana.

Henrikas apsižvalgęs pastebėjo ledi Margaretą. Vienas dirstelėjimas į Viljamą Breretoną paskatino šį patyrusį dvariškį pasiūlyti ledi Margaretai savo ranką ir išsivesti ją iš kambario pasivaikščioti paupiu. Ana nulydėjo juos tokiu žvilgsniu, kuris menkesnį vyrą būtų įbauginęs.

— Ponia? — pakartojo Henrikas.

— Aš to nepakęsiu, — įspėjo Ana. — Netoleruosiu. Ji turi palikti rūmus.

Karalius papurtė galvą ir pakilo.

— Pamiršote, su kuo kalbatės, — ištarė. — Bloga nuotaika negerai jūsų padėties moteriai. Linkiu geros dienos, ponia.

— Tai jūs pamiršote, su kuo kalbate! — atšovė Ana. — Aš esu jūsų žmona ir karalienė, todėl nebūsiu mindoma ir įžeidinėjama savo dvare. Ta moteris turi dingti.

— Man niekas neįsakinės!

— O manęs niekas neįžeidinės!

— Kas jus įžeidė? Ta dama nesielgė su jumis niekaip kitaip, tik rodė didžiausią dėmesį ir mandagumą, o aš esu paklusniausias jūsų vyras. Kas jums darosi?

— Nepakęsiu jos rūmuose! Neleisiu, kad su manimi būtų taip elgiamasi!

— Ponia, — tarė Henrikas šaltai, — su geresne už jus dama buvo elgiamasi kur kas blogiau, bet ji niekada nesiskundė. Kaip pati žinote.

Įtūžusi Ana ne iš karto suprato užuominą. O kai suprato, pašoko nuo kėdės ant kojų.

— Lyginate ją su manimi! — suklykė. — Drįstate lyginti mane su moterimi, kuri niekada nebuvo jūsų žmona?

— Ji buvo kraujo princesė! — atšovė Henrikas. — Niekada, niekada man nebūtų priekaištavusi. Žinojo, kad pagrindinė žmonos pareiga yra galvoti apie vyro ramybę.

Ana plojo ranka sau per pilvą.

— Ar ji pagimdė jums sūnų? — paklausė ji.

Karalius nutilo. Paskui atsidusęs ištarė:

— Ne.

— Tada iš jos jokios naudos, nesvarbu, kad princesė. Ji nebuvo jūsų žmona.

Henrikas linktelėjo. Karalius, kaip ir mes visi, kartais sunkiai prisimindavo tą ginčijamą faktą.

— Nesikrimskite, — ištarė jis.

— O jūs neverskite manęs taip elgtis, — atrėžė Ana.

Nenoromis prisiartinau.

— Ana, tau reikėtų atsisėsti, — vos girdimai pasakiau. Rimstantis karalius atsisuko į mane.

— Taip, ledi Keri, padėkite jai nurimti. Aš einu.

Nusilenkęs Anai skubiai išbėgo iš kambario. Pusė džentelmenų nusekė įkandin jo, pusė nesusivokdami pasiliko. Ana pažvelgė į mane.

— Kodėl įsikišai?

— Negali rizikuoti savo kūdikiu.

— O! Kūdikis! Visi tik ir galvoja apie šitą kūdikį!

Džordžas prisigretino prie manęs ir paėmė Aną už rankos.

— Žinoma. Mūsų ateitis priklauso nuo jo. Tavo taipogi, Ana. Nusiramink, Merė teisi.

— Turėjome priešintis iki galo, — neatlyžo Ana. — Nereikėjo leisti išeiti, kol nepažadės išsiųsti ją iš rūmų. Nereikėjo nutraukti mūsų pokalbio.

— Tu negali priešintis iki galo, — pabrėžė Džordžas. — Negali baigti kivirčo lovoje, kol nepagimdei ir nebuvai pašventinta bažnyčioje. Teks palaukti, Ana. Puikiai žinai, kad Henrikas laukdamas susiranda kurią nors kitą.

— O jeigu ji nepaleis? — stengdamasi nežiūrėti į mane sudejavo Ana. Gerai žinojo, jog pati nuviliojo karalių nuo manęs, kai gimdžiau jo vaiką.

— Margareta negalės taip pasielgti, — ramiai atsakė Džordžas. — Esi jo žmona. Juk negali išsiskirti su tavimi, tiesa? Jis ką tik atsikratė Katerinos. Tu turi jo sūnų, todėl nėra priežasties skirtis. Tavo koziris pilve, Ana. Saugok ir gerai juo sulošk.

Ji atsilošė į krėslo atkaltę.

— Atsiųskite muzikantus, — paprašė. — Tegu dvaras pašoka.

Džordžas spragtelėjo pirštais, kaipmat prisistatė pasiuntinukas.

Ana pasisuko į mane:

— Pasakyk ledi Margaretai Stein, kad nenoriu jos matyti...

Tą vasarą dvaras metėsi prie upės. Anksčiau niekada vasaros metu nebūdavome arti Temzės, o dabar pramogų ceremonmeisteris rengė vandens mūšius, karnavalus ant vandens ir kitas pramogas vieną po kitos, kad pralinksmintų karalių ir naująją karalienę. Vieną naktį ant vandens vyko ugnies mūšis, ir Ana stebėjo jį iš prašmatnios palapinės ant kranto. Karalienės vyrai nugalėjo, ir ant nedidelės scenos, įrengtos virš vandens, prasidėjo šokiai. Šokau su tuzinu vyrų, paskui ėmiau dairytis Viljamo.

Jis stebėjo mane. Visuomet stebėdavo laukdamas akimirkos, kai galėsime kartu išsmukti. Vienas taktiškas galvos kryptelėjimas, slapta šypsena, ir mes dingdavome šešėliuose pasimėgauti bučiniu, glamone, o kartais, kai būdavo tamsu ir negalėdavome atsispirti vienas kitam, iškabindavome medų iki galo, paslėpti tamsos ir muzikos, užgožiančios mano dejones.

Pati būdama slapta mylimoji aš vogčiomis stebėjau Džordžą. Jis taip pat sušokdavo pirmus šokius, įsitikindavo, kad visi jį pastebėjo, ir pamažu traukdavosi, traukdavosi iš šviesos rato į sodo tamsumą. Tada pastebėdavau, kad ir Frensis Vestonas dingęs. Žinodavau, jog nusivedė mano brolį kažkur, gal į savo kambarį, gal į miestą pasiausti ar palošti, gal pajodinėti mėnesienoje ar šiurkščiai pasiglamonėti. Kartais Džordžas grįždavo po penkių minučių, kartais pranykdavo visai nakčiai. Ana, maniusi, kad brolis ūžauja kaip įpratęs, apkaltino jį viliojant rūmų tarnaites, bet Džordžas tik nusijuokė ir kaip visuomet išsigynė. Tik aš žinojau, kad brolio nepaleidžia daug stipresnė ir pavojingesnė aistra.

Rugpjūtį Ana paskelbė, kad pasitraukia gimdyti. Kai Henrikas atėjo jos aplankyti ryte po mišių, rado apverstus kambarius, išneštus baldus ir triūsiančias freilinas.

Ana sėdėjo toje betvarkėje ant kėdės ir įsakinėjo. Pamačiusi karalių, linktelėjo galva, bet nepakilo nusilenkti. Henrikas nekreipė į tai dėmesio, nes buvo netekęs galvos dėl savo nėščios karalienės. Suklupęs prie jos kaip berniukas, apkabino rankomis didžiulį pilvą ir pažvelgė jai į veidą.

— Mūsų sūnui reikia krikšto drabužėlio, — pasakė Ana be įžangos. — Ar jinai jį turi?

Ji karališkame žodyne galėjo reikšti tik viena. Ji buvo dingusi karalienė. Karalienė, kurios niekas daugiau neminėjo, karalienė, kuri, kaip visi stengėsi neprisiminti, taip pat sėdėjo šitame kambaryje prieš gimdymą ir žvelgė į Henriką miela, pagarbia šypsena.

— Atsivežė iš Ispanijos, — atsakė karalius.

— Marija krikštyta su juo? — jau žinodama atsakymą paklausė Ana.

Bandydamas atgaivinti atmintį, Henrikas susiraukė.

— O, taip, ilga, balta, gausiai siuvinėta suknelė. Bet ji buvo Katerinos.

— Ar jinai tebeturi drabužėlį?

— Galime užsakyti naują, — taikiai pradėjo Henrikas. — Galėtumėte pati jį nupiešti, o vienuolės pasiūtų.

Galvos krestelėjimas reiškė, kad Anai tai netinka.

— Mano kūdikis privalo turėti karališką krikšto drabužį, — tarė ji. — Noriu, kad jis būtų pakrikštytas su drabužiu, kuriuo buvo krikštyti visi princai ir princesės.

— Mes neturime karališko drabužio... — pradėjo jis.

— Tai jau taip! — metė Ana. — Nes jį turi ji!

Henrikas suprato, kad pralaimėjo. Nulenkęs galvą pabučiavo jai į ranką, sugniaužusią kėdės ranktūrį.

— Nesijaudinkite, — ėmė raminti karalius. — Tik ne prieš pat pabaigą. Nusiųsiu paimti. Prisiekiu, kad nusiųsiu. Jūsų mažasis Edvardas Henrikas turės viską, ko jūs pageidausite.

Ana linktelėjusi rado jėgų meiliai nusišypsoti, palietė pirštų galiukais karaliaus kaklą, kai jis palenkė galvą.

Priėjusi artyn pribuvėja pasakė:

— Jūsų kambarys paruoštas.

Ana pasisuko į Henriką.

— Lankysite mane kiekvieną dieną, — pasakė.

Tai nuskambėjo ne kaip prašymas, o kaip įsakymas.

— Dukart, — pažadėjo jis. — Laikas neprailgs, brangioji, turite pailsėti prieš mūsų sūnaus atėjimą.

Jis dar kartą pabučiavo jai ranką ir atsisveikino, o aš, kai abi pasiekėme jos miegamojo slenkstį, priėjau artyn. Čia buvo perkelta didžioji lova, sienos nukabinėtos storais gobelenais, saugančiais nuo triukšmo, saulės ir gryno oro. Grindys buvo išklotos švendrais, į kuriuos priberta rozmarino, kad kvepėtų, ir levandos, kad palengvintų kančias. Visus kitus baldus iš kambario išnešė, paliko tik kėdę ir stalą pribuvėjai. Ana turėjo gulėti lovoje visą mėnesį. Židinyje pleškėjo malkos, kambaryje buvo trošku. Kad karalienė galėtų skaityti ar siuvinėti, degė žvakės, lovūgalyje stovėjo paruoštas lopšys.

Išvydusi tvankų pritemdytą kambarį, Ana atšlijo.

— Negaliu ten eiti, čia kaip kalėjimas.

— Tik mėnesį, — pasakiau. — Gal ir trumpiau.

— Uždusiu.

— Viskas bus gerai. Man teko tokia dalia.

— Bet aš juk esu karalienė.

— Juo labiau.

Pribuvėja priėjo iš nugaros ir pasiteiravo:

— Ar viskas, kaip pageidavo jūsų didenybė?

Ana stovėjo išbalusi.

— Čia kaip kalėjimas.

Pribuvėja nusijuokė ir įvedė ją į kambarį.

— Visos taip sako. Bet dėl viso kito džiaugsitės.

— Perduokite Džordžui, kad vėliau norėsiu su juo pasimatyti, — pasakė Ana man per petį. — Ir pasakyk, kad atneštų ką nors įdomaus. Neketinu murksoti čia viena. Lyg Tauerio kalinė.

— Ateisime su tavimi papietauti, — pažadėjau. — Jeigu dabar pailsėsi.

Anai pasitraukus iš dvaro gyvenimo, karalius grįžo prie įprastos dienotvarkės: kiekvieną rytą medžiodavo nuo šešių iki dešimtos, tada pasirodydavo pietums. Po pietų aplankydavo žmoną, o vėliau imdavosi linksmybių, kurios būdavo parengtos tam vakarui.

— Su kuo jis šoka? — kaip visuomet griežtai pasiteiravo Ana, nors suplukusi ir išvargusi gulėjo tvankiame kambaryje.

— Su niekuo... — atsakiau.

Margareta Šelton krito jam į akį, taip pat ir Seimurų mergina Džeinė. Ledi Margareta Stein puikavosi pustuziniu naujų suknelių. Bet visa tai neturės reikšmės, jeigu Ana susilauks berniuko.

— O kas su juo medžioja?

— Tik dvariškiai, — pamelavau. Seras Džonas Seimuras nupirko savo dukteriai nepaprasto grožio širmą žirgą. Ji turėjo tamsiai mėlyną jojimo kostiumą ir puikiai atrodė balne.

Ana įtariai pasižiūrėjo į mane.

— Juk pati apie jį nesisukioji, a? — paklausė pagiežingai.

Papurčiau galvą.

— Netrokštu pakeisti savo padėties, — atsakiau sąžiningai.

Stengiausi negalvoti apie Viljamą. Jeigu leisčiau sau prisiminti jo pečius arba kaip jis nuogas pasirąžydavo ryto šviesoje, aistra iškart atsispindėtų mano veide. Ir ją perskaityti galėtų bet kas. Buvau perdėm jo moteris.

— Ar man saugai karalių? — mygo Ana. — Juk stebi jį, Mere?

— Henrikas laukia sūnaus, kaip ir visas dvaras, — atsakiau. — Jeigu susilauksi berniuko, niekas negalės tavęs paliesti. Pati žinai.

Ana linktelėjo ir užsimerkusi atsilošė į pagalves.

— Viešpatie, kaip norėčiau, kad tai baigtųsi, — irzliai ištarė.

— Amen, — pritariau.

Nesekiojama įdėmaus sesers žvilgsnio, aš galėjau laisvai leisti laiką su Viljamu. Margaretos Šelton dažnai nebūdavo mano miegamajame, tarp mūsų atsirado neišsakytas susitarimas pasibelsti į duris ir tuojau pat nuo jų pasitraukti, jeigu randi užrakintas iš vidaus. Margareta buvo dar visai jaunutė, bet rūmuose greitai subrendo. Ji žinojo, kad gerai ištekėti galės tik tuomet, kai suvilios vyrą neleidusi ant savęs kristi šešėliui. Be to, dvaras dabar buvo gerokai palaidesnis, negu man atvykus tarnauti karalienei Katerinai.

Džordžui sekėsi apgaudinėti ne blogiau. Jie su seru Frensiu Vestonu, Viljamu Breretonu ir Henriu Norisu dvare be karalienės neturėjo darbo. Ryte išjodavo pamedžioti su karaliumi, o po pietų kartais būdavo pakviečiami į jo tarybą, bet šiaip dažniausiai dykinėjo: kirkino karalienės freilinas, upe išsmukdavo į sostinę, o kartais nieko nepaaiškinę dingdavo visai nakčiai. Kartą sugavau jį ankstų rytą. Žiūrėjau, kaip saulė kyla virš vandens, kai prie rūmų prieplaukos prisišvartavo valtis, ir, sumokėjęs valtininkui Džordžas tyliai išėjo į sodo takelį.

— Džordžai, — tariau eidama nuo suolelio rožyne.

Jis krūptelėjo.

— Mere! — Brolis išsyk prisiminė Aną: — Ar jai viskas gerai?

— Viskas. Kur tu buvai?

Jis patraukė pečiais.

— Buvome pasilinksminti, — atsakė. Su keliais Henrio Noriso draugais. Šokome, pietavome, truputį palošėme.

— Ar ten buvo ir seras Frensis?

Jis linktelėjo.

— Džordžai...

— Nepriekaištauk! — sudraudė. — Niekas daugiau nežino. Mes per daug nesiskelbiame.

— Jeigu karalius sužinotų, būtum nubaustas, — atšoviau.

— Nesužinos, — atsakė Džordžas. — Žinau, kad girdėjai apie tai. Vienas tarnas skleidė gandus. Jis nutildytas. Atleistas. Viskas baigta.

Paėmusi už rankos pažvelgiau į tamsias Boleinų akis.

— Džordžai, aš bijau dėl tavęs.

Jis nusikvatojo skambiu dvariškio juoku.

— Nereikia. Nėra ko bijoti. Nėra ko bijoti, nėra ko žiūrėti ir kur eiti.

Ana negavo karališko krikšto drabužio. Jie surašė karalienei pasiūlymus dėl skyrybų. Kreipėsi į Kateriną, kaip į princesę našlę, o ši, norėdama piktai perbraukti titulą, sudraskė pergamentą plunksna, kai Ana ir Henrikas pagrasino, kad Katerina niekada nepamatysianti savo dukters princesės Marijos. Nors ištremta į atokiausius rūmus — Bakdeną Linkolnšyre, Katerina vis tiek neatsižadėjo santuokos. Nepripažino, kad nebuvo teisėta karaliaus žmona. Tokioje aklavietėje krikšto drabužis atrodė visai nereikšmingas. Kai Katerina atsisakė jį atiduoti pareikšdama, jog atsivežė iš Ispanijos, Henrikas nesispyrė.

Galvojau apie ją, uždarytą šaltuose namuose Fenzo pakraštyje, atskirtą nuo dukters, kaip aš tos pačios moters užgaida buvau atskirta nuo savo sūnaus. Mąsčiau apie begalinį Katerinos ryžtą elgtis sąžiningai prieš Dievą. Ilgėjausi jos. Kai atvykau į rūmus, ji buvo man lyg motina. Išdaviau ją kaip dukra išduotų motiną, tačiau niekada nesilioviau mylėti.